Sapalionės.

**Kornelija Smith** Pen. 11 07, 2008 2:36 pm

Vakar neturejau ka veikt, tai pries miega pasemiau sasiuvini ir peadejau sita nesamone rasyt.. Bl sarmata, bet aj..

Veidrodis

I dalis

Ankstų rudens rytą, Kornelija pabudo. Mergaitė nusižiovavo ir raivydamasi išlipo iš lovos. Už lango matėsi nuostabiomis spalvomis pasipuošę medžiai... Atostogos jau buvo pasibaigę ir mergaitė turėjo grįžti į mokyklą. Ji labai to laukė, nes žinojo, kad ir vėl pamatys savo geriausias drauges: Godą, Neriją ir Justę. Goda buvo neaukšta, rudų plaukų, ir mėlynų akių...Užsisžiūrėjus buvo galima paskęsti jos akyse... Nerija buvo draugiška, nuoširdi ir atvira, o Justė buvo savimi pasitikinti svajoklė...
Pažvelgusi į veidrodį, Kornelija įsispoksojo į savo veidą, ten buvo ne ji! Išvydusi ten keistą, kaulėtą, piktą, niūrią, randuotą žmogystą mergina paėjo atatupsta:
-Kas tu? – išlemeno, bet piktoji žmogysta tik piktai žiūrėjo savo raudonomis akimis. Kornelija išgirdo žingsnius, kažka ėjo jos link, bet ji negalėjo pajudėti iš vietos, buvo it suparalyžiuota. Ištikta šoko žiūrėjo į keistą merginą... Girgždėdama pradėjo suktis durų rankena, mergaitei pavyko nukreipti žvilgsnį ir ji nukrito ant žemės. Suakmenėjusi užsimerkė. Tai buvo tik jos mama:
-Kornelija, dėl Dievo meilės, kas tau? – suklykė pikta, bet kartu išsigandusi ir sunerimusi jos mama. Kornelija atsimerkė, buvo visa išblyškusi. Rodydama į veidrodį, ėmė kažką neaiškiai mikčioti:
-Ten buvo, ten... moteris – išdrįsusi atsistojo ir vėl pažvelgė į veidrodį, bet ten nieko nebebuvo:
-Gana tų fantazijų! – ėmė šaukti mama – Man nusibodo tavo kvailystės! Daugiau jokių siaubo filmų! – pasakė ir pasipiktinusi nuėjo link durų...
-Bet mama, aš juk nemeluoju, prisiekiu! – mergaitė nebesusitvardė ir pradėvo isteriškai verkti. Jos skruostais ritosi ašaros...
-Jokių bet! – piktai atrėžė mama ir išėjo garsiai trenkdama durimis.
-Negaliu daugiau čia pasilikti – kūkčiojo rinkdamasi savo daiktus. Kornelija bijojo vėl kažką išvysti, todėl veidrodį uždengė antklode ir išbėgo... Ji dar ilgai regėjo iškreiptą moters veidą...
Vėlyvą popietę mergina grįžo iš mokyklos. Nuostabūs įspūdžiai patirti grįžus į mokyklą po atostogų, kurios rodės slinko lėtai ir truko visą amžinybę. Mergaitė beveik pamiršo įvykį kuris įvyko ryte... Nusipraususi nuėjo pietauti. Po pietų ji jau norėjo nueiti, bet mama ją sustabdė:
-Kornelija, šiandien būk namuose. Niekur neik, nes mes su tėčiu ir tavo broliu – Kornelija klausėsi mamos žodžių žiūrėdama į išsiviepusį brolį – turime išvažiuoti. Grįšim naktį. Vakarienė paruošta, tau reikės tik pasišildyti. Jeigu nori pasikviesk kokią draugę, bet norėčiau, kad liktum namie – šnekėjo rinkdama nuo stalo lėkštes.
-Jau viskas? – piktu balsu, suraukusi savo juodus antakius paklausė.
-Taip, iki – pasakė mama ir pabučiavo savo dukterį į skruostą.
-Taip taip taip... – burbėdama išėjo iš virtuvės. Tik įžengusi į savo kambarį nutrenkė visus daiktus ir išsitiesė ant lovos. Po kiek laiko pasižiūrėjo į tėčio dovanotą laikrodėlį, buvo jau po trijų todėl nupėdino į svetainę žiūrėti televizoriaus. Kornelija juokėsi iš filmukų, kol jos žvilgsnis nukrypo į veidrodį... Jis buvo atidenktas...
-Turbut mama... – tarė susimasčiusi ir savo žvilgsnį vėl nukreipė į televizorių. Tačiau jis buvo nebeįdomus...Kažkokia jėga vertė Korneliją atsistoti ir nueiti prie veidrodžio...Mergina baikščiai žiūrėjo į duris tikėdamasi, kad pro jas įeis mama ar tėtis, netgi norėjo išvysti brolį! Bet namuose ji buvo vienui viena...Televizorius staiga išsijūngė, kaip pašėlusi mergaitė ėmė maigyti distancinį, bet jis neįsijungė:
-O ne... Dingo elektra... – atsiduso ir susigūžė ant lovos... Pati nesuprato kodėl, bet po minutėlės ji atsistojo ir jau ėjo link veidrodžio, netrukus į ją vėl žiūrėjo keistoji žmogysta...:
-Ne dink iš čia! Ko tau reikia?! – ėmė klykti mergaitė eidama atatupsta... Ji visa drebėjo, nuo kaktos pradėjo varvėti sūrūs prakaito lašai... Mergaitei ėmė spengti ausyse, tas juokas kuris sklido iš veidrodžio...Ji nualpo ir su trenksmu drėbėsi ant žemės...Atsikėlusi pamanė, kad jau rytas, kad mama jau turi būti gryžusi, bet ir vėl išgirdo juoką. Mergina jau nebesuprato ar jis skamba jos galvoje ar iš veidrodžio... Jai norėjosi vemti, ji susiėmė už gerklės kai staiga atsilapojo visi langai... Kambaryje pakilo didžiulis vėjas, kuris išvartė visus daiktus ir jis vis stiprėjo...Iš veidrodžio vėl pasigirdo pamišėliškas juokas... Veidrodyje atsivėrė anga... Kornelija bandė pasitraukti, bet nesugebėjo... Ji ėjo vis arčiau link veidrodžio kol galiausiai pajuto kaip nukrito... Tačiau ji buvo nebe savo svetainėje, o už veidrodžio stiklo. Ji ėmė jį daužyti, bet nieko nebebuvo... Mergina ėmė dairytis, tačiau ji nieko nematė, tik jautė kaip juokas vis artėja...